Pradžia / Naujienos / Šikšnosparniai jau pabudo

Šikšnosparniai jau pabudo

2016-03-30

Pavasaris – tai metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių ir keliame jiems inkilus, bet visi užmirštame, kad yra dar vienas skrajūnas, kuris mielai apsigyventų tokiame namelyje – tai šikšnosparnis. Daugeliui jie asocijuojasi su tamsa, paslaptingumu ir vampyrais. Tačiau šikšnosparniai yra vieninteliai skraidantys  žinduoliai, dažnai vadinami naktiniais paukščiais.

Retas biržietis Astravo parko medžiuose pastebi neįprastus inkilus, aptrauktus juoda medžiaga su landa apačioje – tai šikšnosparnių būstas. Ne veltui Astravo parkas vadinamas šikšnosparnių rojumi, nes iš 14 Lietuvoje užregistruotų rūšių ten gyvena 9. Vienos rūšys žiemoja, kitos išskrenda svetur. Šikšnosparniai – bendruomeniniai gyvūnai, dažnai sudaro įvairaus dydžio vienarūšes arba mišrias kolonijas.

Šikšnosparniai yra šiltakraujai gyvūnai, savo jauniklius maitinantys pienu, sparnus sudaro plona plėvė, ištempta tarp priekinių galūnių pailgėjusių keturių pirštų, kūnas padegtas tankiu, švelniu, neryškių spalvų kailiuku. Gyvena šie skrajūnai gana ilgai, vidutinis jų amžius siekia 15-17 metų. Šikšnosparniai, kaip ir delfinai, turi geriausią klausą gyvūnų pasaulyje. Šikšnosparniai sugeba patys skleisti ultragarsą, kurio dėka gali orientuotis tamsoje, aptikti grobį ir jį sugauti. Ultragarsu šikšnosparniai gali aptikti ore esančius žmogaus plauko storumo objektus. Vasaros metu gimsta 1-2 pliki, bejėgiai, vos kelių gramų svorio jaunikliai, jie iškart ropoja ieškoti spenio. Jį suradę, įsikimba dantimis ir nepaleidžia net tada, kai motina skrenda ieškoti maisto. Po 1-2 mėnesių jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai.

Vasarą Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai apsistoja pastatuose (namuose, bažnyčiose, bokštuose ir kt.), jų palėpėse, pastogėse, sienų plyšiuose, rūsiuose, medžių drevėse, plyšiuose arba dirbtinose slėptuvėse – inkiluose. Slėptuvėms jie yra ypač išrankūs. Jose turi būti saugu, ne per karšta, turi nepralyti lietus. Šie gyvūnėliai greit prisiriša prie gyvenamųjų vietų, kasmet į jas grįžta.

Žiemą įminga. Miego metu jie naudoja sukauptas riebalų atsargas, be to sulėtėja medžiagų apykaita, apie 20 kartų – kvėpavimas, apie 40 kartų – širdies plakimas, nukrenta kūno temperatūra (iki artimos aplinkai temperatūros arba artimos 0º C). Šikšnosparniai žiemojimui renkasi patalpas, kur nėra skersvėjo, garso, šviesos, laikosi pastovi temperatūra (dažniausiai teigiama) ir yra drėgna. Tai rūsiai, požemiai, palėpės. Negalima trikdyti šikšnosparnio miegojimo laiku, radus nešti į šiltą patalpą, nes pabudęs dažniausiai žūsta.

Šikšnosparniai, nors žmonės jų bijo ir nemėgsta, yra labai naudingi. Jie pakeičia paukščius nakties metu. Minta vabzdžiais sunaikindami daugybę vabzdžių kenkėjų (grambuolių, ūsuočių), kraujasiurbių (uodų, mašalų). Vienos nakties grobis siekia tūkstančius – šimtus tūkstančių vabzdžių. Šikšnosparniai neturi daug natūralių priešų. Liūdna, bet daug žalos šikšnosparniams padaro pats žmogus. Viena pagrindinių šikšnosparnių nykimo priežasčių – jiems tinkamų slėptuvių ir buveinių mažėjimas. Tai yra intensyvus miškų ir parkų kirtimas, po kurio nelieka senų, drevėtų medžių, seni pastatai, kuriuose prieglobstį rasdavo šie žvėreliai, nugriaunami arba rekonstruojami taip, kad dėl pasikeitusių sąlygų šikšnosparniai negali toliau juose gyventi, daugeliui rūšių labai svarbios požeminės slėptuvės – olos, šachtos, tuneliai, fortai ir kt. – aklinai sandarinami, ir šikšnosparniai negali į juos patekti.

 

 

Pažinkime šikšnosparnius, globokime juos, kelkime inkilus ir tada nereikės naudoti cheminių priemonių, uodus atbaidančių žvakių, nes turim puikiausią biologinį ginklą kovoje su kenkėjais – „naktinį paukštį“, ir jei kartais ir išskristų naktį į kambarį, tai ne dėl to, kad paragautų jūsų kraujo, o tam, kad apsaugotų jūsų miegą nuo įkyrių vabzdžių.