Kraštovaizdis

Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis

Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis

Parko pasididžiavimas, lyg ir vizitinė kortelė – Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas 674 ha. Jis išsidėstęs į pietvakarius ir vakarus nuo Biržų miesto. Šiame draustinyje Karajimiškio kaimo apylinkėse saugomi gamtos paveldo objektai - smegduobės Karvės ola, Ievos duobė ir Lapės ola, kitos lankomos smegduobės – Velykų duobė, Klevų duobė, Geologų duobė, Barsuko ola. Saugomi kultūros paminklai – Mantagailiškio senoji gyvenvietė ir Mantagailiškio dvaras.

Karajimiškio draustinio garsenybė – gamtos paminklas šachtinio tipo smegduobė Karvės ola žinoma ne tik Biržuose, bet ir visoje Lietuvoje. Čia pirmiausia vežame svečius, norinčius savo akimis pamatyti karstinių reiškinių padarinius. Karajimiškio laukuose karstinių įgriuvų tankumas didžiausias – daugiau kaip 200 vnt. kvadratiniame kilometre. Tai lėmė, kad šioje vietoje 1960 m. buvo įkurtas vienas iš keturių Biržų rajono geologinių draustinių. Tada jo plotas buvo tik 72 ha. Įkūrus Biržų RP, geologinis draustinis pervadintas kraštovaizdžio draustiniu ir jo plotas padidėjo iki 674 ha.  Be Karajimiškio, jis apima Šlepščių, Mantagailiškio, Smaltiškių, Kaunių ir Valantiškių kaimus ir jų dalis.

Šiame draustinyje labai įdomus reljefas. Tokį jį daro ryškių kontūrų ir apvalių duobių ir duobelių gausa. Jos visos į apačią piltuviškai siaurėja, yra stačiašlaitės. Tokias beveik tobulo piltuvo formas kai kur iškraipo pernelyg arti viena kitos suėjusios duobės, ypač jei jos spiečiasi grupėmis ar grandinėmis taip susiglaudusios, kad kartais lipa viena ant kitos. Tų smegduobių, apie kurias plona kvarterų danga arba kurios yra šulinio tipo, stačiose sienelėse galima matyti kyšant dolomito, gipso sluoksnius, o dugne riogsant jų luitų stambias sąvartas. Stačiuose šlaituose gausu įsitvirtinusios augmenijos, kurią, siekiant įgriuvas šiek tiek atidengti, teko praretinti. Dydžiu įgriuvos labai įvairios, tačiau viršutinės dalies daugumos skersmuo – iki 10-15 m, o gylis – 3-8 m. Kadangi požeminio vandens lygis laikosi 9-10 m gylyje nuo žemės paviršiaus ir tykiai srūva draustinį išraižiusiais požemio urvais, tai šios smegduobės paprastai būna sausos.

 

Kiekvienais metais atsiveria po keliasdešimt naujų įgriuvų. Vienų jų dubimas iki galutinio gylio trunka mėnesius ar net metus, o kitų jis būna labai ūmus. Naujai vykstantys karstiniai – sufoziniai reiškiniai jau kelerius metus stebimi monitoringo lauke į šiaurę nuo kelio Biržai–Saločiai. Gipsingos uolienos čia slūgso vos kelių dešimčių centimetrų gylyje. Dėl to jame formuojasi mažos smegduobės.

Kirkilų kraštovaizdžio draustinis



Kirkilų kraštovaizdžio draustinio plotas 1137 ha. Kirkilų apylinkių reljefas nėra labai kaitus, tačiau jam gyvumo suteikia karstinių įgriuvų gausa. Įgriuvos pasklidusios visur: ariamuose laukuose, pievose, miškuose, net prie sodybų pastatų. Kaip niekur kitur, šiame draustinyje dauguma įgriuvų įsmukę žemiau gruntinio vandens lygio, todėl virtę smulkiais ežerėliais, pelkėmis. Ne viena karstinė įgriuva siekia 20-30 m. skersmenį ir 8-11 m. gylį. Įgriuvų išsidėstymas savotiškas: vienur susispietusios grupelėmis, kitur nutįsusios virtinėmis, susiliesdamos kraštais, sudaro bendrus sudėtingus duburius.

Didžiausias Kirkilų ežeryno – Ilgasis ežerėlis užima 3,9 ha plotą ir sujungia 30 karstinių įgriuvų. Pats šiauriausias – Lydžio duobė – atsivėręs 1915 m., yra tik apie 50 m ilgio, tačiau vietomis siekia 11 m gylį.

Šie karstiniai ežerėliai ypatingi ir patrauklūs savo vingiuotais krantais, vaizdingais pusiasaliais, sąsmaukomis, įlankėlėmis ir salomis. Kirkilų ežerynas – unikalus kraštovaizdžio elementas, vienintelis Pabaltijyje.


Šalia šių karstinių ežerėlių 2015 m. vasarą baigtas statyti beveik 32 metrų aukščio Biržų regioninio parko apžvalgos bokštas. Nuo 30 metrų aukštyje esančios beveik 30 m2 ploto aikštelės atsiveria vaizdas į Kirkilų karstinius ežerėlius, Kirkilų kaimą ir šalia jo esančias vietoves. Prie apžvalgos bokšto įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, nuo aikštelės link bokšto, suoliukų vedantys takeliai, įrengti informaciniai stendai. 

 

Keliaujant toliau nuo apžvalgos bokšto yra trumpalaikiam atokvėpiui skirtos vietos su suoliukais ir stalais, pasivaikščiojimo takas, tiltelis, kuriuo galėsite pereiti į kitą, labiau gamtinę karstinių ežerėlių pusę.

 

Širvėnos kraštovaizdžio draustinis

Kirkilų kraštovaizdžio draustinis

Širvėnos kraštovaizdžio draustinyje (487 ha) pažymėtina užtvanka ir tiltas per Apaščios upę, Astravo dvaro rūmai. Tokio vandens baseino, kaip Širvėnos ežeras, suformavimas ir užtvankos profilyje atsiradęs požeminio vandens nuotėkio slenkstis negalėjo nepaveikti karsto proceso – užtvankos profilio zonoje ir žemiau (šiauriau) šios zonos turėjo suaktyvėti gipso tirpimas.

Gausiai apgyvendinti Širvėnos ežero nendrynai: aptiktos 82 paukščių rūšys, iš jų 54 peri. Dvi rūšys įtrauktos į raudonąją knygą – didysis baublys ir pievinė lingė. Rudeninės migracijos metu čia nutupia pulkai ančių ir žąsų, pakrantėse pastebimi smulkesni tilvikiniai paukščiai. Širvėnos ežere gausiai peri ausytieji kragai ir juodosios žuvėdros. Ežere kasmet peri 2-3 gulbių nebylių poros.

 

Yra keletas versijų ir legendų, aiškinančių Širvėnos vardo kilmę. Viena iš jų būtų karsto tyrinėtojo Juliaus Taminsko išsakyta mintis, jog Širvėna galėjo vadintis per pievas lėtai širvenantis upelis, įtekėjęs į Agluoną dar tuo metu, kai nebuvo patvankinto ežero. Iš pradžių Širvėnos vardu buvo pavadintas upelis, o nuo jo tą patį vardą gavo pelkė ir ežeras.

Tatulos kraštovaizdžio draustinis

Tatulos kraštovaizdžio draustinis

Tatulos kraštovaizdžio draustinis užima 1518 ha ir tęsiasi pagal Tatulos upę nuo Daudžgirių miško iki piečiausiame Biržų RP taške esančio Ąžuolpamūšės piliakalnio Pasvalio rajone. Šiame draustinyje saugoma pagrindinė vertybė yra pati Tatulos upė, jos slėnis ir gausybė smegduobių. Tatulos dugne yra šaltinių, piltuvo formos duburių bei urvų, jos vaga atidengia arti paviršiaus slūgsančias devono sistemos uolienas.

Tatula viena svarbiausių upių Biržų rajone. Ji prasideda Biržų ir Kupiškio rajonų sandūroje. Upės ilgis 64,7 km, baseino plotas – 453,4 km2. Apie 80 procentų baseino ploto yra aktyvaus karsto zonoje. Šiai zonai tenka ir apie 25 km pačios Tatulos žemupio. Čia upės vandens mineralizacija siekia 1700-2000 mg/l.

Vykdant karsto regiono ekologinį monitoringą, Botanikos instituto darbuotojų grupė tyrė karstinio regiono upes. Tirtose Tatulos baseino upėse rasti 59 rūšių augalai, iš jų 41 – pačioje Tatuloje. Tačiau tik 14 rūšių sudaro tikrieji vandens augalai (hidrofitai). Tai ežerinis meldas, vandeninė monažolė, paprastoji nendrė, plačialapis švendras ir kt. Didžiausią dalį užima pusiau vandens, pusiau sausumos augalai (helofitai). Tatuloje ir jos intakuose sutinkamos 5 rūšių plūdenos, strėlialapės papliauškos, paprastasis šiurpis, lūgnė, uodeguonė ir kt.

Biržų regioninio parko teritorijoje į Tatulą įteka kairieji intakai Juodupė, Upytė, Berlė ir Ūgė bei vienas dešinysis intakas – trumputė Smardonė.

1960 m. prie kelio Kirdonys–Pasvaliečiai buvo įkurtas Kirdonių–Tatulos geologinis draustinis. Dabar ši gausiai lėkščiašlaitėmis smegduobėmis nusėta teritorija priklauso Tatulos kraštovaizdžio draustiniui. Apie 1,3 km nuo Tatulos upės, į kairę nuo kelio Kirdonys–Pasvaliečiai, matosi buvusi Antano Jaronio sodyba, prie kurios 1957 m. pavasarį atsivėrė gamtos paminklu paskelbta Jaronio duobė. Šiuo metu čia visada sklidinas vandens apie 35 m skersmens ir apie 6 m gylio ežerėlis, kai greta esančios smegduobės sausos.

Žemei ką tik įgriuvus, duobė panėšėjo į platų, kelių metrų skersmens šulinį, kurio dugne telkšojo vanduo. Po trijų mėnesių duobė išplatėjo ir jos stačios riedulingo priemolio sienos 8-9 m gylyje rėmėsi į gipso klodą, kuri ovaliu daugiakampiu žiedu įrėmino duobės dugną. Apačioje matomas vandens apsemto gipso storis siekė apie 2 m. Po kelerių metų nuo duobės kraštų smunkantis priemolis užvertė jos dugną, iš atviros kiauraduobės ją paversdamas paviršinio vandens užpildyta smegduobe. Šalia esančiose sodybose 20-30 m skersmens duobės sausos, tik už sodybų esanti Lelijų duobė taip pat pilna vandens.

Galima tik įsivaizduoti, kokio gylio ir matmenų buvo šios karstinės įgriuvos, jei jų požeminių ertmių negalėjo užpildyti net 10 m storio ledyninių nuogulų – moreninio priemolio – danga ir jos liko sausomis kiauraduobėmis.

Panašus senas karstinis reljefas tęsiasi dešiniąja Tatulos puse iki pat buvusios Daniūnų plytinės, nuo kurios prasideda lyguma. Prie Daniūnų gausu uždurpėjusių smegduobių, iš kurių buvo kasamos durpės plytinės reikmėms.

Tatula iš pažiūros tokia pati, kaip ir visos nedidelės Lietuvos upės. Tačiau čia upės vagoje esama aiškios piltuvo formos duburių. Įgriuvos upės dugne esančiame melsvame domerite matomos ties Trečioniu kaimu.

Tatulos kraštovaizdžio draustinis vaizdingu slėniu tęsiasi per Raubonių kaimą iki Ąžuolpamūšės piliakalnio, kur į Tatulą įteka Berlė. Čia Biržų regioninis parkas baigiasi Mūšos slėnyje ir ribojasi su Pamūšių kraštovaizdžio draustiniu.

Ąžuolpamūšės piliakalnis supiltas sėlių genčių žemėse, Tatulos ir Ūgės santakoje. Iš šiaurės ir vakarų piliakalnį juosia Tatula, o iš pietų – Ūgė, rytuose jis siekia gretimą aukštumą. Piliakalnio šlaitai pastatinti. Aikštelės vakarinis kraštas gerokai nuslinkęs į Tatulą. Likusi aikštelės dalis trikampio formos, 60 m ilgio rytų-vakarų kryptimi, 36 m pločio rytiniame pakraštyje ir susiaurėja vakarų kryptimi iki 1-3 m. pločio. Rytinę aikštelės dalį lanku juosia 3,5 m aukščio pylimas. Dar vienas pylimas juosė vakarinį aikštelės pakraštį. Piliakalnį tyrinėję archeologai nustatė, kad prieš jį įrengiant čia buvusi neįtvirtinta senovės gyvenvietė. Piliakalnio pylimų viršuje ir aikštelės pakraščiuose stovėjo medinės gynybinės sienos. Įtvirtinimų apjuostoje aikštelėje buvo rentininės konstrukcijos namai su iš smulkių akmenų krautomis krosnimis. Tarpai tarp pastatų buvo grįsti netvarkingais smulkių akmenų grindinėliais. Viename iš tyrinėtų pastatų aptikta žalvarinių papuošalų liekanų, kurios rodo, kad čia gyveno turtingas asmuo, galbūt juvelyras. Kito pastato aplinkoje rasta vien geležinių dirbinių, ylų, peilių. Spėjama, kad čia gyveno amatininkas, galbūt batsiuvys. Į rytus nuo piliakalnio egzistavo neįtvirtinta papėdės gyvenvietė. Manoma, kad piliakalnis, kaip ir papėdės gyvenvietė, galėjo būti apgyvendinti IX – XI a.

Tatulos kraštovaizdžio draustiniui priklauso ir apie 2,7 km ilgio Smardonės upeliukas, kuriam pradžią duodą Likėnų parke šalia Likėnų reabilitacijos ligoninės trykštantis Smardonės šaltinis (hidrogeologinis gamtos paveldo objektas). Šaltinio duburio – išplatintos karstinės įgriuvos – skersmuo iki 17 m. Virš vandens iškilę iki 1,5 m aukščio veikiami vandens erozijos priemolio krantai. 2011 m. Biržų RP direkcija krantus sustiprino akmenimis. Duburys, kurio dugne yra dumblingų sąnašų, turi iki 1,5 – 3 m gylio dvi per pavasario ar rudens potvynius verpetuojančias sietuvas. Šaltinio debitas nėra pastovus, svyruoja nuo 130 iki 540 l/s, o po labai sausringų laikotarpių būna gerokai mažesnis, kartais net lygus nuliui. Į Smardonės šaltinį vanduo atiteka iš sukarstėjusių Tatulos svitos uolienų, kartais skleidžia vandenilio sulfido dujų (it papuvusio kiaušinio) kvapą. Matyt, todėl šaltiniui ir prigijo toks pavadinimas. Vandens bendra mineralizacija – 1856,79 mg/l. Tai mažai mineralizuotas, labai kietas, pagal cheminę sudėtį sulfato kalcio vanduo.


Apie 700 m nuo Smardonės šaltinio netoli kelio į Kiršonius yra dar viena versmė, vadinama Likėnų šaltiniu. Savo gydomosiomis savybėmis jis buvo pagarsėjęs tarp vietos gyventojų. 2016 m. vasario 8 d. šis šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paveldo objektu. Jo aplinka – natūralios pievos ir krūmynai.

Trečiasis šaltinis atsivėrė Smardonės upelio dešiniajame šlaite apie 430 m į pietvakarius nuo Smardonės šaltinio apie 1993–1995 metus. 2005 metais Lietuvos geologijos tarnybos darbuotojai šiai versmei davė Salomėjos šaltinio vardą, taip pagerbdami bendradarbę inžinierę geologę (Salomėją Bucevičiūtę) (1951–2005), ilgus metus tyrinėjusią karstines įgriuvas ir paruošusią smegduobių paplitimo žemėlapį. 2016 m. vasario 8 d. šis šaltinis taip pat paskelbtas gamtos paveldo objektu.

Smardonės šaltiniai davė pradžią Likėnų kurortui, dabar VšĮ Panevėžio respublikinės ligoninės filialas Likėnų reabilitacinė ligoninė. Šaltinių vanduo dabar gydyti nenaudojamas. Gydyti naudojamos vandenilio sulfido (H2S) turinčios durpės, kasamos prie Likėnų ir Pabiržės esančio durpyno bei iš gręžinių „Likėnai“ ir „Aukštaitija“ išgaunami mineraliniai vandenys.

Šaltinių vandens sudėtį pirmasis aprašė Theodoras Grotthussas (1785–1822) – elektrochemijos mokslo pradininkas, gyvenęs savo dvare Gedučiuose (Pakruojo rajone). Pastačius pirmąją gydyklą bei namą ligoniams ir personalui, 1890 m. buvo pradėtas kurortinio gydymo pirmasis sezonas. Tačiau po dvejų metų kilęs gaisras pridarė didelių nuostolių ir gydymas buvo nutrauktas. Tik 1937 m. medicinos specialistams atkakliai įtikinėjant Lietuvos vyriausybė sutiko finansuoti Likėnų gydyklos atkūrimo darbus. Gydykla buvo atidaryta 1938 m. birželio mėnesį ir tuojau išpopuliarėjo, sulaukė daug pacientų. Pokario metais sanatorija plėtėsi, buvo pastatytas antras gyvenamasis korpusas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir keičiantis sanatorijos pavaldumui, gydykla išgyveno ir blogesnius, ir geresnius laikus. Paskutinį dešimtmetį rekonstruotas II gyvenamasis korpusas, įrengti jaukūs gyvenamieji kambariai ir procedūrų kabinetai, pastatyta nauja katilinė, 2011 metais pradėti I gydomojo korpuso rekonstravimo darbai.

Sanatoriją supa 15 ha ploto Likėnų parkas, pradėtas kurti 1927 metais. Mišraus plano parkas pasižymi medžių ir krūmų rūšių gausa – 68. Parke auga paprastosios pušys, kanadinės tuopos, tųjų alėja. Jau aukšti paprastieji ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, mažalapės liepos. Ošia Bankso, sibirinės, veimutinės pušys. Dar jaunos dygiosios ir baltosios eglės, europiniai maumedžiai, o sibiriniai jau augaloti. Tarp parko medžių pilkieji kėniai, paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, bukai, gluosniai, amūriniai kamšteniai, uosialapiai, totoriniai klevai, platanalapių – raudonlapės formos atstovai. Gausu įvairių rūšių tuopų: kininių, berlyninių, pilkųjų, balzaminių, kanadinių. Ypač patrauklios glaustašakės kininės tuopos rombiškais lapais, kybančiais ant trumpo lapkočio. Kol kas Lietuvoje žinomi tik vyriškieji jų egzemplioriai, auga penkiose Lietuvos vietose. Drūti žalieji, pensilvaniniai ir paprastieji uosiai. Iš krūmų rutuliška laja čia išsiskiria trilapė ptelija. Įkūrus Biržų regioninį parką Pabiržės architektūrinio ansamblio išsaugoti buvo įkurtas Pabiržės kraštovaizdžio ir architektūros draustinis, kuris pagal LRV 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr.1606 patvirtintas naujas Biržų RP zonas buvo panaikintas ir prijungtas prie Tatulos kraštovaizdžio draustinio. Pabiržės miestelis įsikūręs Tatulos upės slėnio rytiniame šlaite, prie Biržų–Pasvalio plento. Vietovės vardas kilęs nuo Biržų miesto vardo. Rašytiniuose šaltiniuose Pabiržė pirmą kartą paminėta XVI a. pradžioje. Tuomet šią žemę valdė Radvilos. 1515 m. Vilniaus vyskupas kunigaikštis Vaitiekus Radvila pastatė medinę bažnyčią ir įsteigė parapiją, pavadindamas Podbirže. 1647 m. Karolio ir Marijos Rastauskų lėšomis buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kai 1645 m. Rastauskai parapijai padovanojo savo palivarką, Pabiržei net buvo prigijęs Rastauskynės pavadinimas. 1871 m. čia pardėjo veikti mokykla. 1766 m. Pabiržės klebonas Gasparas Antanas Šarkevičius padėjo fundamentą naujai bažnyčiai ir klebonijai, o 1772 m. jas baigė. Ši bažnyčia stovi senosios vietoje su baltos skardos stogu, geležiniais kryžiais ant stogo. Šiandien iš šios bažnyčios ansamblio išliko varpinė ir buvusio šventoriaus pašlaitėje prisiglaudęs sandėliukas-lavoninė. Vėlyvojo baroko formų bebokštė bažnyčia, pradėjus skilti sienoms, 1924 m. buvo nugriauta. Pabiržės barokinis kompleksas, nors ir nebeturi visų komponentų, tačiau yra originalus situacija, pastatų tipais, formomis, o tokios išraiškos varpinė ir sandėliukas-lavoninė yra vieninteliai pavyzdžiai Lietuvoje.

Viena iš įdomesnių smegduobių Tatulos kraštovaizdžio draustinyje Jurkaus duobė, atsivėrusi maždaug už 1 km į šiaurę nuo Kirdonių gyvenvietės centro, nuo Tatulos upės kairiojo kranto į rytus už 180 m 1999 metais, pavadinta žemės savininko V.Jurkaus vardu. Tai jauna dubens formos smegduobė. Ši smegduobė viena didesnių pagal skersmenį (daugiau kaip 14 m) karstiniame rajone. Tačiau jos gylis tik 3,5 m, dugne telkšo vanduo, šlaitai vietomis statūs, sienelėse atsidengia moreninis priemolis su rieduliais, yra intarpų su organika, senojo poledynmetinio karsto požymių.