Materialusis paveldas

 

Biržų pilies rūmai. Nuotrauka A. Vanago

Biržų piliavietė ir pilis

 Biržų tvirtovė – tai Biržų krašto pažiba. Šis archeologijos ir architektūros paminklas drauge su piliaviete yra vienintelis toks Lietuvoje.

Karališkosios Biržų pilies, kaip tvirtovės, steigimo sumanytojas ir įkūrėjas buvo Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas (15471603). Tvirtovė pagal itališkų bastioninių pilių kvadratinį planą buvo pradėta statyti Agluonos ir Apaščios upių santakoje 1586 m. vasarą. Gerokai anksčiau buvo imtasi piliavietei reikalingos landšafto pertvarkos. 1575­­1586 m. buvo tvenkiama Apaščios upė kiek žemiau į ją atitekančios Agluonos žiočių, kasami gynybiniai grioviai, supilami pylimai. Taip atsirado maždaug 400 ha Širvėnos ežeras.

Vėliau, atliekant didelio masto grunto kasimo ir perkilnojimo darbus, buvo išlygintas stačiakampis tvirtovės kiemas, apjuostas supiltiniu apie 5,64 m aukščio pylimu. Pylimo kampuose įrengtos 4 bastionų aikštelės su mūriniais gynybiniais bokšteliais išsišovusiuose smailiuose bastionų kampuose, su šešiais dviaukščiais ir triaukščiais kazematais, turėjusiais kryžmiškas ir ovalo pavidalo šaudymo angas. Pylimai pagal išorines jų papėdes buvo apjuosti giliu gynybiniu grioviu (fosa), kurio šlaitų dalis kai kur velėnuota ar, pvz., ties vartų pylimais, sutvirtinta akmenų ir gotiškai rištų plytų klojiniais. Vandens sklidinus fortifikacinius griovius buvo labai sunku įveikti, nes jie siejosi su Širvėnos ežeru, užliejusiu tarp užtvankos ir piliavietės tvyrojusias pažliugusias pievas, krūmynus.

Iki 1589 m. prie pilies kiemą juosiančio pylimo rytinės dalies iškilo ir dviaukštis mūrinis vartų pastatas, į kurį tik lenktu tiltu, pakeliama jo atkarpa ir už jos jau vidiniu koridoriumi, turėjusiu 16 m ilgį ir 4,5 m plotį, buvo įmanoma patekti į pilį. O piliavietės kieme iškilo triaukščiai rezidenciniai rūmai su renesansiniais frontonais.

Kaip sunkiai įveikiama Lietuvos tvirtovė, ji buvo žinoma ir vertinama per Lenkijos ir Lietuvos valstybės karus su Švedija 16001629 m. bei 16551660 m.  1625 09 07 tvirtovė buvo užimta ir sugriauta švedų. Taip pat ir miestas. Tuo metu tvirtovę valdė K. M. Radvilos Perkūno sūnus lauko etmonas Kristupas Radvila (15851640). Švedai iš čia pasitraukė tik 1627 m. K. Radvila ėmėsi tvirtovę atstatinėti, ją plėsdamas pagal olandiškų (nyderlandiškų) bastioninių pilių planą (karinių statinių architektas Georgas Pirkas). 16371638 m. buvo formuojami ir įrengti dvigubi pylimai aukštutinis (vidinis) ir žemutinis (išorinis).

1640 m. Biržų pilį paveldėjęs Jonušas Radvila (16121655) vėl ėmėsi gynybinių įtvirtinimų tvarkymo. Buvo remontuojamas pilies vartų pastatas, o nugriovus senųjų reprezentacinių rūmų likučius, nuo 1652 m. pradėti statyti šiek tiek į kitą pilies kiemo vietą patraukti nauji rūmai (pagal architekto J. Ulricho nuo 1648 m. rengtą projektą).  1654 m. supilti 4 redutai. Deja, tuo metu Biržų pilis nebuvo baigta rekonstruoti.

Lietuvos kunigaikštis Jonušas Radvila bei jo šalininkai sudarė sutartį su Švedija ir nutarė nutraukti Liublino uniją su Lenkija. Tai nepatiko LDK Liublino šalininkams. Todėl pilį stipriai apgriovė šįkart jau saviškiai.

1659 m. pilį atsiėmė Boguslavas Radvila (16201669). Jis vėl imasi atnaujinimo ir pertvarkymo darbų pagal architekto Teofilio Krell-Spinovsio projektą. Nuo 1658 iki 1666 m. buvo taisomi gynybiniai pylimai, užtvanka, o piliavietėje buvo tvarkomi iškilūs vėlyvojo renesanso stiliaus ir barokinio interjero rūmai, taip pat kareivinės, arsenalas (inž. Samuelis Arciševskis; 16681671 m. pilies statybose dalyvavo ir inž. Mauricijus d‘Ašaras).

Biržų pilis – tvirtovė su fortifikaciniais įrengimais ir 21 pastatu (puošniais rezidenciniais rūmais, vartais su priestatais, arsenalu, sargybų patalpomis, pilies komendanto namu, parako bei kitokiais sandėliais, kalve, virtuve ir t.t.) tada sudarė įspūdingai didelį gynybinį kompleksą.

Mirus kunigaikščiui Boguslavui Radvilai (po 1669 m.), pilyje nuo 1671 m. baigiamieji rekonstrukciniai darbai tebevyko. Laikoma, kad Biržų tvirtovės rūmai galutinai atstatyti 16711682 m., jų paveldėtoja tapus visai jaunutei kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei. Tai liudija ir rūmų kambarių krosnyse įmūryti kokliai su šios kunigaikštytės inicialais LKMB, Radvilų herbu ir skaitmenimis 1682 (t.y. kalendoriniais metais).

Vos prasidėjus XVIII amžiui, Biržų piliavietę ilgam užgriuvo visokios negandos ir nežinomybė. 1701 m. liepą įsibrauna karinga švedų kuopa. Šeimininkavo čia jie ir 1702 m., o jų įgulos pavyko atsikartyti tik 1703 m. Generolo G.A. Levenhaupto įsakymu karinis švedų junginys ir etmono Kazimiero Sapiegos kariuomenė apsupo Biržų tvirtovę 1704 m. rugpjūčio pabaigoje, vėliau greitai puolė ir užėmę tvirtovę susprogdino reprezentacinius rūmus. Po šio antpuolio Biržų tvirtovė nustojo gyvavusi ir neteko strateginės reikšmės, karinės šlovės.

Lietuvos dalį 1795 m. prijungus prie Rusijos, Biržai nebeteko magderbuginių privilegijų ir kitų turėtų lengvatų, tapo varganu atokios provincijos miesteliu. Dar iki 1804 m. Biržų piliavietė priklausė didikų Radvilų giminei, o 1811 09 11, kaip ir visa Biržų kunigaikštystė, galutinai atiteko grafams Tiškevičiams. Šiems tapus teisėtais Biržų savininkais, apgriuvusios nykstančios pilies patalpos nebebuvo naudojamos.

1988 m. pagal architekto Evaldo Purlio projektą pilies rūmai buvo prikelti iš griuvėsių, kiek vėliau atstatytos dvi parakinės, sutvarkytas kiemas.

Šiuo metu pilies rūmuose įsikūrusi Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka bei Biržų krašto muziejus „Sėla“.

 

Astravo dvaro rūmai. Nuotrauka A. Vanago

Astravo dvaro sodyba

1840 m. reprezentacinius rūmus grafui Jonui Tiškevičiui suprojektavo architektas Tomas Tišeckis. Spėjama, kad statyboms vadovauti ir organizuoti iš Raudondvario (prie Kauno) buvo pakviestas Cezare Lorenzo Anichini, atvykęs į Lietuvą Napoleono karo metu. Medžiaga rūmų statybai vežta iš Peterburgo bei Rygos. 18411842 m. vykdytas pirmas statybos tarpsnis. Tuo metu turėjo būti pastatyta centrinė rūmų dalis. 1844 m. grafui buvo pripažinta paveldėjimo teisė.

1849 m. Astrave vėl tęsiamos statybos. 1849-1851 m. pastatyta oficina ir špitolė priklauso antram rūmų statybos tarpsniui. 1857-1860 m. statomi du akmens mūro vandens malūnai ir 51 m ilgio tiltas-užtvanka per Apaščios upę, primenantis romėnų akveduką. Dešimtyje raudonplyčių užtvankos arkų įtaisyti pakeliami mediniai skydai su apskritomis rozetėmis – angomis lietaus vandeniui nubėgti.

Reprezentacinio pobūdžio Astravo rezidencijoje architektas panaudojo romantinio klasicizmo formas, kurių interpretavimui turėjo įtakos Italijos vilų stilius. Centrinė dviaukštė rūmų dalis kompaktiška, virš stogo iškilęs grakštus trijų tarpsnių bokštelis-belvederis. Pagal simetrijos ašį išdėstytas pagrindinis vestibiulis ir ovali salė, iš kurios patenkama į terasą su laiptais ežero link. Prieangio terasą remia keturkampiai stulpai. Interjere panaudotos kolonos: pirmame vestibiulio aukšte aštuonios poromis sugrupuotos joninės, antrame – taip pat išdėstytos korintinės. Į ežerą atsuktame fasade esama plačių langų ir lenktų sienų: Lietuvos dvarų pastatuose, pasak architektūros istorikės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tokios detalės retos ir tikriausiai inspiruotos užsienio šalių pavyzdžių. Jono Tiškevičiaus palankumą vietinėms tradicijoms rodo tai, kad interjerų dekoravimą jis pavedė vietiniam meistrui Steponui Jurevičiui, ir šis išdrožė boazerijas, laiptų turėklus, indaujas, langų apvadus, ąžuolinius frizus su stilizuotomis ąžuolo lapų ir gėlių pynėmis. 18591862 m. prie rūmų prijungti vienaukščiai paviljonai, sujungti su centrine dalimi pusapskričių arkų galerijomis. Priešais šiaurinį rūmų fasadą sutvarkytas apvažiuojamas parteris ir veja.

Astravo rūmų interjeras puošnus, dekoruotas kolonomis, gipsatūromis, reljefiniais lipdiniais, medžio drožiniais, polichromija. Grindys parketinės, inkrustuotos keturkampiais su rombiniais surišimais. Rūmų kambarius freskomis dekoravo Rietave dirbę prancūzų dailininkai. Interjerą puošė spalvingų koklių krosnys ir židiniai. Viename iš kambarių buvo „pasakų“ krosnis.

Rūmų eksterjerui prie paradinio įėjimo dekoruoti 1851 m. iš Sankt Peterburgo atvežtos dvi iš ketaus liedintos liūtų statulos. Greičiausiai iš ten pat atgabentos ir dvi metalinės vazos su rankenomis, puošusios rūmų klombas iš ežero pusės.

Antras Tomo Tišeckio projektuotas statinys Astravo sodyboje buvo arklidė-ratinė su maniežu. Pastatas mūrytas iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų.

Prie įvažiavimo į Astravo rūmus stovi mažas sargo namelis (kartais vadinamas šunininko nameliu), šalia iškastas drenažinis kanalas, per jį nutiestas tiltelis. Dvaro teritoriją juosė tvora, kampuose stovėjo stebėjimo bokštai ir buvo dveji vartai: prie įvažiavimo tilteliu į rūmus – platūs, vedantys į kumetynus ir dvaro tvartus – mažesni.

18511861 m. Širvėnos ežero šiaurinės pakrantės pusiasalyje suplanuotas 18 ha mišraus plano peizažinis parkas – banguoto reljefo, su įvairaus dydžio tvenkiniais ir kanalu. Šiaurės vakarų kampe parkas remiasi į Apaščios upę. Įrengus tvenkinių sistemą, užveista gulbių ir pakrantės vakariniame kyšulyje lanko formos tvenkinyje įrengtas jų voljeras. Tvenkiniai su ežero užutekiais ir salomis suformavo vaizdingą aplinką su atsiveriančiais tolimais horizontais. Už rūmų iki ežero vedė platus takas, dekoruotas gėlių prisodintomis vazomis.

Į valčių prieplauką ežero pakrantės užutekyje vedė žibintais apšviesti tašyto akmens laiptai. Pakrantė sutvirtinta akmenimis. 1859 m. birželį susirūpinta tvarkyti kryžių, stovintį pakeliui į rūmus, sumūrytas jo pamatas.

Kolekcijos ir rinkiniai

Reprezentacinių Astravo rūmų interjeras garsėjo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniais, bet informacijos apie rinkinius nedaug. Rūmuose buvo turtingi fizikos ir minerologijos kabinetai, ornitologijos rinkinėlis ir nepaprastai turtingas gėlių rinkinys. Rūmuose buvo gausu stilingų baldų ir veidrodžių, viename iš kabinetų stovėjo auksuotas sostas. Žinoma, kad Jonas Tiškevičius iš Voložino perkėlė dalį paveldėtų rinkinių, prie kurių gausinimo ir pats prisidėjo. 1828-1830 m. keliaudamas po Šiaurės Ameriką, J. Tiškevičius ne tik domėjosi indėnų gyvenimo būdu bei papročiais, bet ir sukaupė etnografinį rinkinį, kurį pargabeno į Astravą.

Jonas Tiškevičius laikomas Astravo bibliotekos steigėju. Rūmuose labai sumaniai sukaupta 4 000 tomų biblioteka su bibliografinėmis retenybėmis. Bibliotekai skirtame kambaryje saugotas gausus ir vertingas archyvas.

Jonas Tiškevičius pats bandė fotografuoti ir gaminti dagerotipus, nes iš archyvinių dokumentų žinoma, kad Logoiske buvęs jo darytas dagerotipas „Biržų pilis“.

Telefonas

Sieninis telefonas, buvęs Astravo rūmuose, buvo pagamintas Sankt Peterburge XX a. pr. „L. M. Ericsson & Co“. fabrike.

18821896 m. Lietuvoje nutiestos pirmos telefono linijos (1882 m. J. V. E. Tiškevičius tikriausiai pirmas Lietuvoje telefono linija sujungė savo namus Vilniuje su dvaru Vokėje).

18981899 m. Jonas L. Tiškevičius atveda telefono liniją iš Astravo dvaro į Klementinovką, o iš ten į Murmuižę (Latvija). 1902 m. Biržuose pastatyta telefono centrinė stotis, turėjusi vos penkis abonentus. Abonentų pamažu daugėjo ir 1913 m., Biržų paštui perimant savo žinion centrinę telefonų stotį, jau buvo dvylika.

Per I pasaulinį karą telefono tinklas sunaikintas, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atkurtas ir išplėstas (1922 m. – 15 abonentų, 1928 m. – 151). Telefonas tikriausiai priklausė Biržų Tiškevičiams iki XX a. III d-mečio, o paskui atiteko Biržų kraštotyros muziejui.

Sodybos likimas

XX a. I pusės politinės ir ekonominės permainos pakirto Biržų Tiškevičių galią – jie buvo priversti parduoti dalį savo valdų ir turtų. Grafams išvykus iš Lietuvos, neparduoto nekilnojamojo turto ir likusios žemės valdos dalies istorija klostėsi sudėtingai.

1942 m. Astravo dvaro rūmuose įsikūrė monopolinė vokiečių pluošto bendrovė „Ostland-Faser Gesellshaft“. Dešiniajame sparne įkurdinta administracija, kairiajame – krautuvė, vidurinėje dalyje – sandėlis. „Siūlo“ direkcija kartu su vokiečiu bendrove ketino nugriauti rūmų bokštelį, vėliau ir visą rūmų pastatą, o plytas panaudoti kokiai nors statybai. Šis sumanymas įgyvendintas nebuvo. 1958 m. Astravas prijungtas prie Biržų miesto. „Siūlo“ fabriko žinioje atsidūrė Tiškevičių dvaro rūmai (juose įsikūrė administracija), arklidė, sargo namelis. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Astravo sodybą įtraukė į kultūros objektų sąrašą ir uždraudė imtis bet kokių su ja nesuderinamų remonto darbų.

Astravo rūmų atstatymo, rekonstrukcijos ir restauravimo dokumentacija, apimanti 19511981 m. laikotarpį, labai fragmentiška ir pabira. 1951-06-13 valstybinio lininių ir medvilninių audinių fabriko „Siūlas“ direktorius pasirašė įsipareigojimą saugoti architektūros objektą. Fabrikas privalėjo savo lėšomis jį remontuoti bei restauruoti, rūmu panaudoti tik kultūros, buities ir administracijos reikmėms. 1951 m. pradėti rūmų projektavimo darbai labai užsitęsė. Neturėdamas galimybės atstatyti rūmus pagal projektą, fabriko administracija nutarė atlikti einamąjį remontą. Tai nepadėjo išsaugoti yrančio pastato. 1962-12-31 LTSR Ministrų Tarybos Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas išdavė leidimą „Siūlo“ fabrikui atlikti kapitalinį rūmų remontą pagal Mokslinių-restauracinių gamybinių dirbtuvių sudarytą projektinę-techninę dokumentaciją. 1965 m. buvo parengta Astravo dvaro rūmų remonto sąmata. Darbus pagal architektų Romualdo Kaminsko ir Algimanto Urbšto projektą atliko Mokslinė-restauracinė gamybinė dirbtuvė. Restauruota dalimis VII-IX-metyje.

Restauruodama rūmus, fabriko „Siūlas“ vadovybė sumanė sugrąžinti fasadą puošusias liūtų statulas, 1938 m. išvežtas į Kauną. Šiai idėjai pritarta nebuvo, todėl fabriko užsakymų 1972 m. Kaune iš betono buvo nulietos kopijos ir atgabentos į Astravą.

Dabar rūmų pastate ir toliau įsikūrusi AB „Siūlas“ administracija. Dvaro arklidėje tebėra gamybinės patalpos. Parkas – valstybinė nuosavybė. 1984 m. architektas Romas Kazlauskas parengė jo sutvarkymo projektą, pagal kurį sutvarkyta parko dalis. 1987 m. atstatytas tiltas per ežerą, jungiantis Astravo sodybą su Biržų miestu.

1996 m. restauruojant tiltą-užtvanką per Apaščios upę atrastas dolomitinis akmuo su statybos data ir fundatoriaus inicialais H(rabia) J(an) T(yszkiewicz) [Grafas Jonas Tiškevičius], kitame akmenyje iškalti mūrininkų įrankiai – masonų simboliai (kampainis su skriestuvu) ir inicialai MJP. Vandens malūnas , P. Variakojo pirktas iš A. Tiškevičiaus, veikė iki 1940 m., o paskui buvo sovietų nacionalizuotas, vokiečių grąžintas, o 1945 m. vėl nacionalizuotas, išplėštas ir nuniokotas. Po malūno grąžinimo R. Variakojytei-Kiguolienei jis restauruotas uždarosios akcinės bendrovės „Rūta-2“. Veikė 19932003 m., o 2007 m. buvo parduotas.

Astravo dvaro sodyba buvo pripažinta respublikinės reikšmės architektūrinio paveldo objektu.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios Biržuose laidojimo kripta

1866 m. į Šv. Jono bažnyčios laidojimo kriptą iš Voložino pervežti ne tik Mykolo ir Marijos Tiškevičių dukters Marijos, bet ir Jono Tiškevičiaus palaikai.


Pabiržės architektūrinis ansamblis. Varpinė. Nuotrauka A. Franko

Pabiržės architektūrinis ansamblis

Pabiržės architektūrinis ansamblis yra Tatulos kraštovaizdžio draustinio ribose.

Pabiržės miestelis įsikūręs Tatulos upės slėnio rytiniame šlaite, prie Biržų-Pasvalio plento. Vietovės vardas kilęs nuo Biržų miesto vardo. Rašytiniuose šaltiniuose Pabiržė pirmą kartą paminėta XVI a. pradžioje. Tuomet šią žemę valdė Radvilos. 1515 m. Vilniaus vyskupas kunigaikštis Vaitiekus Radvila pastatė medinę bažnyčią ir įsteigė parapiją, pavadindamas Podbirže. 1647 m. Karolio ir Marijos Rastauskų lėšomis buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kai 1645 m. Rastauskai parapijai padovanojo savo palivarką, Pabiržei net buvo prigijęs Rastauskynės pavadinimas. 1871 m. čia pradėjo veikti mokykla. 1766 m. Pabiržės klebonas Gasparas Antanas Šarkevičius padėjo fundamentą naujai bažnyčiai ir klebonijai, o 1772 m. jas baigė. Ši bažnyčia stovi senosios vietoje su baltos skardos stogu, geležiniais kryžiais ant stogo.

Šiandien iš šios bažnyčios ansamblio išliko varpinė ir buvusio šventoriaus pašlaitėje prisiglaudęs sandėliukas-lavoninė. Vėlyvojo baroko formų bebokštė bažnyčia, pradėjus skilti sienoms, 1924 m. buvo nugriauta. Pabiržės barokinis kompleksas, nors ir nebeturi visų komponentų, tačiau yra originalus situacija, pastatų tipais, formomis, o tokios išraiškos varpinė ir sandėliukas-lavoninė yra vieninteliai pavyzdžiai Lietuvoje.




Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia 

 Šv. Jono Krikštytojo Biržų katalikų bažnyčia yra šeštoji bažnyčia. Pirmoji buvo pastatyta 1510 metais, antroji – 1515 m., trečioji – 1692 m., ketvirtoji – 1739 m., penktoji – 1811 m. Dabartinė statyta  1853 – 1861 metais  grafo Jono Tiškevičiaus lėšomis. Architektūriniu požiūriu bažnyčia – darni klasicizmo ir baroko stilių harmonija, nors vyrauja vėlyvojo baroko bruožai (trijų tarpsnių bokštai). Apie grafo nuopelnus statant bažnyčią byloja bažnyčios sienoje įstatyta paminklinė lenta su įrašu lotynų ir lietuvių kalbomis.

Bažnyčios centrinė nava 15 m pločio, šoninės – po 4,3 m pločio. Centrinės navos aukštis 15 m, šoninių – po 13,2 m. Bokštų aukštis su kryžiais siekia 43 m. Klasikinio stiliaus mūriniuose altoriuose yra šv. Jono Krikštytojo, Petro, Mykolo Arkangelo paveikslai. Skulptūras ir gipsatūras darė skulptorius Pranciškus Andriolis. Bažnyčia pasižymi vidaus ir išorės formų vienybe. Daugiatomio leidinio „Lietuvos bažnyčios“ autorius B. Kviklys tvirtina, kad Biržų katalikų bažnyčia yra viena iš gražiausių Lietuvos bažnyčių.


 

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia

Pastatyta 1874 - aisiais iš raudonų plytų pagal Rygos architekto H. Šelo projektą. Ji halinė, kryžminio plano su mažai iškištais rizalitais, vienu bokštu, zakristija už altoriaus, trisiene apside. Bokštas pristatytas, penkių aukštų su smaila kampuota viršūne. Jo langai, angos su strėline arka, suporintų yra, apskriti. Portalas strėlinis, gilėjantis. Kampus puošia mentės. Šonuose dviem aukštais langai su strėlinine arka. Rizalite langai suporinti, su rozete. Vidus vienos navos, erdvus. Rizalituose yra balkonai su ažūriniais, strėliniais turėklais, ant stulpų. Vienas altorius neogotikinis. Bažnyčia darnių neogotikinių formų.




Siaurojo geležinkelio kompleksas

Biržų siaurasis geležinkelis buvo nutiestas 1921−1922 m nuo Šiaulių-Gubernijos ir Pasvalio geležinkelio jau nepriklausomos Lietuvos pirmojo finansų ministro Martyno Yčo iniciatyva. Siaurukas gabeno žemės ūkio derlių ir produktus, medieną ir kitas statybines medžiagas, pramonės gaminius, vežė keleivius iki plačiavėžio geležinkelio ar − į atokesnes šiaurines Lietuvos vietas. 1996 m. į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas Panevėžio−Biržų geležinkelio ruožas.

 

Buvę Daudžgirių dvaro rūmai (apie 1968 m.), nuotr.   B. Petrausko

Daudžgirių dvaras

Daudžgirių dvaras jau XVIII a. viduryje priklausė našliui Aleksandrui Bistramui. Pasakojama, kad dvarininkas A. Bistramas labai mėgęs lošti kortomis. Savo dvarą pralošė baronui Ailchelmui Ropui, o pats iš širdies skausmo nusišovė. Mirus A. Ropui dvarą paveldėjo sūnus Frideris Ropas.

Kaip ir daugelis kitų dvarų, taip ir Daudžgirių dvaras buvo parceliuojamas. Po II pasaulinio karo tame dvare buvo įkurti vaikų namai, vėliau panaikinti. Rūmai buvo neremontuojami, pradėjo griūti. 



Buvę Mantagailiškio dvaro rūmai

Mantagailiškio dvaras
 

Mantagailiškio dvaro pavadinimas kilo nuo buvusios žemės savininkų giminės pavardės – Montigailos. XVIII a. antroje pusėje Mantagailiškio dvaro savininkai – Rochus ir Helena Kušelevskiai. 1840 m. Karolis ir Konstancija Holšteinai minimi kaip Mantagailiškio ir Padaičių dvarų savininkai. Iš buvusio dvaro išlikę rūmų griuvėsiai, akmenų tvartas ir sandėlis.




 

Buvę Balandiškių dvaro rūmai

 

Balandiškių dvaras

 

Balandiškių kaime stovi dideli mediniai dviejų aukštų buvę Pabiržės (Balandiškių) dvaro rūmai. Jie priklausė žemvaldžiams Rastauskams. XVIII a. dvaras jau priklausė Borovskiams. Pėdsaką paliko ir grafai Komorovskiai - nuo 1920 m. dvarą valdė Marija Komorovskienė.

Iš buvusio dvaro likę tik avarinės būklės mediniai rūmai, kalvė, du tvartai ir parkas.